Progimnazijos Menų projekto 6 a ir 6 b klasėse, pirmoji teatro grupė (mokyt. E. Driukaitė - Alesienė) užbaigė savo veiklą ir, linkėdama visiems gražaus švenčių laukimo, dalinasi įkvepiančiomis mokinių mintimis apie vaikystę.
„Vaikystė – tai didelė žemė, iš kurios mes visi kilę“, – taip sukurtą „Mažąjį princą“ pristatė prancūzų rašytojas Antuanas de Sent Egziuperi. Taip galima pasakyti ir apie kiekvieną žmogų, gyvenantį mūsų planetoje. Įkvėpti Mažojo princo – neribota vaizduote, kūrybiškumu, smalsumu ir išmintingomis įžvalgomis pasižyminčio herojaųs – 6 a ir 6 b klasės mokiniai teatro grupėje, patys tapo mažaisiais princais ir ėmėsi tyrinėti savo vaikystės žemę. Tikimės, kad šios mokinių mintys įkvėps ir Jus bei primins, kodėl kiekvienam suaugusiam žmogui verta savyje išlaiyti nors mažą dalelę vaikiškumo.
(Mokinių pageidavimu, autorystė nenurodoma)
„(...) Susimąstau apie savo vaikystę. Nuo pat pirmų gimimo minučių pradėjau pažinti mane supantį pasaulį: kaip šilta, kai šviečia saulė, kaip darosi šalta, pučiant vėjui, kokios švelnios mamos rankos ir t.t. Kol buvau mažas, mane pradžiūgindavo patys mažiausi ir nereikšmingiausi dalykai: mamos šypsena, šiltas apkabinimas, vasariškai švelnios žolės kutenimas, mažojo brolio pirmi nerangūs žingsniai, jo numestas man kamuolys. Tokius momentus, vardinti galima iki begalybės, bet tik dabar paaugęs pradedu suprast, kokie jie brangūs yra. Vaikystėje dažnai įsivaizduodavau savę didžiuoju dailininku. Išpaišydavau viską, kas pakliūdavo po ranka: knygas, sienas, baldus, netgi savo rankas. Mano piešiniai buvo nuostabūs! Kartais būdavau įžymus statybininkas. Ak, kad jūs matytumėt, kokie bokštai ir miestai išdygdavo kambario viduryje!
Labai gaila, kad suaugę, mes prarandame savo vaikiškumą, kuris skatino mus įsivaizduoti ir kurti vaikystėje. Užaugę pasidarome per daug rimti. Per savo rimtumą, suaugusieji neturi laiko atsikvėpti, o kartais net išsimiegoti. Jie pamiršta, kad reikia vertinti kiekvieną savo gyvenimo sekundę ir maksimaliai išnaudoti mums skirtą laiką šioje žemėje. Per daug rimtas ir užsiskleidęs savyje žmogus galiausiai tampa niekam neįdomus ir nereikalingas, lieka visų pamirštas.
(…) Vaikystė yra vertybė ir ją reikia saugoti. Ji mums primena nerūpestingas, linksmas dienas, padeda pažvelgti į savo suaugusio žmogaus gyvenimą kitokiomis akimis. Padeda džiaugtis tuo, ką turime ir vertinti tai.
Pažiūrėkite, kiek aplinkui yra dailininkų, muzikantų, kūrėjų, juk talentas jiems nenukrito staiga ant galvos, jie tiesiog sugebėjo išsaugoti savo vaikiško kūrybingumo dalelę savyje! Argi tai nėra turtas?
Vaikystė – tai didelė žemė, iš kurios mes visi kilę. Saugokim, kaip galim, dalelę tos žemės savo širdyse, nes matyti galima tik širdimi, o svarbiausi dalykai akimis nematomi“.
*********************
„Vaikystė yra spalvinga. Mano vaikystėje visos spalvos kažką reiškia. Mėlyna – liūdesys, kai staiga įklimpi į ašarų ežerą. Bet rožinė – džiaugsmas – tau visada gali padėti išlipti iš ežero. Kai džiaugiesi, atrodo nieko nenori pakeist, bet koją gali pakišti violetinė –baimė. Visi kažko bijome. Bent jau aš beveik visko bijau, todėl visada užsikabinu už – raudona– meilė, mano šeima. Jie visada bus su manimi ir man padės. Bet kai aš nebegaliu laikytis užsikabinusi ir krentu į tamsia olą, krentant mane pagauna Žalia – pyktis. Susipykusi su šeima arba kitais, būnu pikta, negražiai elgiuosi, negaliu suvaldyti to pykčio. Bet visada išlieku stipri ir nuo jo pabėgu atgal pas Raudoną – meilė, mano šeima.
(…) Mano Vaikystė – gyvenimo džiaugsmas, kai žinai, kad tavimi rūpinasi ir tave labai myli tavo šeima. Tau jie nori visko, ko geriausio, todėl reikia džiaugtis. Tau nereikia dirbti, kad pavalgytum ar kur nors nuvažiuotum. Tau viską paduodą, tik reikia džiaugtis. Ir nesvarbu, ką kiti sako, reikia būti savimi, nes tik tada galėsi pajusti geriausią vaikystę. Tai džiaukis, neliūdėk, nepyk, nes gėris yra viso gyvenimo džiaugsmas ir laimė“.
********************
„Vaikystė – tai žaidimas, linksmybės, šypsena. Kai esi vaikas tu gali apie nieką negalvoti. Gali tiesiog žaisti ir linksmintis. Tau nereikia mokytis, dirbti, galvoti apie mokslą, tu gali tiesiog gyventi čia ir dabar. Kai esi vaikas tavimi visi rūpinasi, tu esi visų svarbiausias, nes tu esi mažas ir dar net nenumanai, kas laukia tavęs ateityje.
Aš labai daug turiu prisiminimų, kai dar buvau maža. Kai kažką pripiešdavau, kai pasakydavau, kai nusijuokdavau. Jeigu būtų mano valia, tikrai grįžčiau į praeitį ir patirčiau visą tai dar kartą. Bet, deja, negaliu – tai jau praėjo ir aš galiu tik prisiminti tai savo galvoje ir nusijuokti.
Prisimenu, kai buvau vaikas norėjau būti užaugus pardavėja. Aš galvojau, kad jei būsiu ja užaugus, galėsiu beleką, viską valgyti ir imti nemokamai. Paskui norėjau būti policininke, man labai patiko žaisti su broliu policininkus ir turėti žaislinį ginklą rankose. Aišku, aš įsivaizdavau, kad tai yra tikras ginklas. Dabar pagalvoju, kad tie darbai nėra tokie smagūs. Pardavėja nieko nemokamai negauna, o policininkų darbas yra labai pavojingas. Bet kai buvau vaikas man tai atrodė svajonių svajonė. Man vaikystė yra pats geriausias laikotarpis, nes tu gali daryti ką tik nori ir tikrai manau, kad ant tavęs niekas nepyks, nes vis dėl to tu esi vaikas“.
********************
„Vaikystė yra laikotarpis, kai žmonės pradeda galvoti apie tai, ką jie darys užaugę, kuo jie nori būti kai užaugs. Vaikystėje jūs galit būti laisvi ir daryti ką norite, bet, kai užaugate, jūs turite jau suprasti, kad gyvenimas bus sunkesnis ir, kad turėsite dirbti darbą, kad gautumėte tai, ko jūs norite. Dėl to reikia pasismaginti kol galit, nes gyvenimas ne visada bus toks lengvas kaip visi įsivaizduoja“.
********************
„Mes visi kilę iš vienos žemės, nes visi turėjo arba dar vis turi vaikystę. Be vaikystės mes neužaugsime.
Kiekviename suaugusiame žmoguje yra likę mažo vaiko, nes vaikystėje mes išmokstame gyvenimo taisykles, kitaip sakant, vaikai daug ko išmoksta būdami vaikais, nes kuo vyresnis esi tuo sunkiau mokytis. Vaikystė, kaip ir visas gyvenimo ratas, yra didelė vertybė, nes be vaikystės gyvenimo ratas nebesisuktų. Suaugusiems kartais reikia pabūti vaikais. Suaugę visada į viską žiūri labai sunkiai, bei siaurai, o vaikai į viską žiūri labai paprastai, bei plačiai. Suaugę kartais pamiršta, kad buvo vaikais, nes kuo vyresnis tuo daugiau įsipareigojimų ir tiesiog nebeturi laiko, nes labai visur skubi. Manau, kad ne vaikystė ar koks kitas etapas iš gyvenimo rato yra svarbiausia, svarbiausia yra džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka, nes ji bet kada gali būti paskutinė“.
*******************
„Kodėl vaikystė vertybė? Gal dėl to, kad mes ją turim keletą metų, o paskui jau – paauglystė, mes tampam vyresni, nėra laiko žaisti arba piešti. Aišku, mes galim nieko nedaryti, bet vis tiek, tuos dalykus mes turime kažkada baigti. Tai todėl vaikystę reikia labai vertinti, nes tau visi padeda, jei prašai pagalbos, o jau kai esi vyresnis – kitiems jau nebus laiko tau padėti, todėl ją reikia labai vertinti.
********************
„Aš gimiau Viliaus miete. Prie namo buvo kiemas. Kieme buvo sūpynės, smėlio dėžė. Su metais vyresniu broliu Juliumi spardydavome kamuolį. Statydavome smėlio pilis. Vasarą važiuodavome prie ežero, rudenį kasdavom bulves, eidavom su tėčiu grybauti. Vaikystė – nerūpestingiausias, laimingiausias metas. Žmogaus širdyje vaikystės prisiminimai išlieka visą gyvenimą. Kad žmogus jaustųsi laimingas, jo širdyje visą gyvenimą turi likti dalelė mažo vaiko. Vaikystė – didelė vertybė. Vaikystėje įgyjame įgūdžių, kurių mum reikia visą gyvenimą. Suaugę dažnai bara savo vaikus už menkus nusižengimus, pamiršdami, kad patys buvo vaikai“.
********************
„Vaikystės planetos. Mokymosi planeta – šioje planetoje mes žengiame pirmuosius pasaulio pažinimo žingsnius. Ją aplankome kiekvieną dieną. Čia mes išmokome vaikščioti, kalbėti… Šioje planetoje dominuoja darželiai bei mokymosi įstaigos. Ne visiems patinka keliauti į mokyklą, bet čia mes išmokstame beveik visko, ko tik gali prireikti gyvenime.
Supratingumo/ tolerancijos planetoje – mes turime pasirinkti ar palaikyti ar ne. Šioje planetoje mus pasitinka kitoks pasaulis, kuris mus moko toleruoti kitokius žmones nei esi pats, nesmerkti ir nežeminti kitų nuomonės.
Savarankiškumo planeta – kiekvienas iš mūsų čia pratinamės atlikti darbus savarankiškai. Į šią planetą patenka ne visi, o tik tie, kurie netingi ir nori būti savarankiškais.
Veiklų planeta – šioje planetoje išsirenkame savo hobius ir randame ką veikti su draugais. Labai daug vaikų čia apsilanko ir atranda daug įdomių ir naujų veiklų. Todėl ši planeta nėra girdėjusi frazės „nėra ką veikti“.
Jausmų planeta – mes šioje planetoje praleidžiame daugumą laiko. Man ji yra viena iš svarbiausių. Čia mes kapstomes po jausmus: ką jie reiškia? Kuo jie skiriasi? Kodėl juos jaučiame? Augdami mes susitinkame su naujais ir dar mums nepatirtais jausmais, todėl galime atrodyti sutrikę ar išsigandę. Keliaudami per plačią vaikystės visatą randame naujų draugų, kuriems jaučiame meilę bei rūpestį. O jei kartais pasirenkame ne tą žmogų, tai galime likti įskaudinti“.
*******************
„ Vaikystė – tai trumpas laiko tarpas tarp kūdikystės ir paauglystės. Vaikystė yra šviesi ir linksma vieta kurioje pilna laimės ir juokų. Bet, kaip ir sakiau, ji trumpa ir tada ateina paauglystė ir viskas tampa tamsu ir liūdna.
******************
„Mes visi kilę iš vaikystės, kiekvienas žmogus atsimena savo pačius geriausius laikus, kai galėjo bėgioti su draugais, žaisti ir džiaugtis gyvenimu. Vaikystė yra didžiulė vertybė, kurią kiekvienas žmogus turi iš visų jėgų saugoti. Kai kurie suaugę žmonės pamiršta, kad kadaise bėgiojo laukais ir rėkdavo iš džiaugsmo ant viso kaimo. Kiekviename suaugusiame žmoguje turi likti nors mažytė dalelė vaiko. Tai reikalinga tam, kad suaugęs galėtų suprasti savo vaiką, ko jis nori, ką jis nori, kodėl jis nori to arba kito dalyko. Tokia pati situacija su kompiuteriniais žaidimais – suaugę nesupranta kas tai yra ir bando neigti juos, nes nesupranta, kodėl mes, vaikai, juos žaidžiame, todėl, kad nebandė žaisti ir nenori to išbandyti“.
******************
„Visi suauge kažkada buvo vaikai. Svarbu suaugusiam savyje turėti bent kažkiek vaiko, nes jie tiesiog nesupras vaikų ir nebus laimingi. Linksma būti vaiku, neturi rūpesčių, gali dūkti kiek tik nori ir niekas negalvos, kad esi išprotėjęs; tau nesvarbu kokiuose namuose gyveni, jie gali būti ir netvarkingi ir tvarkingi, tau yra nesvarbi ateitis. O suauge turi labai daug rūpesčių, negali elgtis kvailai, nes pažemins savo reputaciją ir atrodys išprotėję, jiems labai svarbu gyventi švariuose namuose, nes (kitaip) atrodys lyg asocialūs žmonės; jiems svarbu, kur mokysis jų vaikai ir kas vyks ateityje, nes vienas mažytis poelgis gali pakeisti visus jų planus. Kartais suaugę pamiršta, kad buvo vaikai, nes jie turi labai daug rūpesčių ir visos dienos yra suplanuotos į priekį.
******************
„Vaikysė – tai laisvas laikas, negalvojimas apie darbą ir rūpesčius apie namų darbus“.
******************
„Manau, vaiką savyje išsaugoti yra labai svarbu ir tai daryti reikia kaip įmanoma ilgiau.Vaikas mumyse yra ta naivioji, nepažeista mūsų pusė. Vaikas mumyse yra dar nesugadintas ir labai trapus, jis padeda mums džiaugtis tais mažais dalykais, kurie ir suteikia mums laimę. Mes visada suspėsime užaugti, tačiau išlaikyti tą mažą, naivų vaiką savyje yra labai sudėtinga. Užaugus mus užklumpa daug problemų, sunkumų, atsakomybių. Todėl aš manau, kad nereikia skubėti užaugti, reikia džiaugtis vaikyste, svajonėmis, mažais dalykais. Vaiką savyje turėtume puoselėti kuo ilgiau, nes tik tas vaikas mumyse padeda mums išlikti tikrais svajotojais, laimingais žmonėmis“.
******************
